Kraujo vėžys – tai liga, su kuria kovoti neįmanoma, susigyventi galima, o išprašyti kuo daugiau laiko – būtina. Tokią tiesą sako supratęs D.Mertinas, šiurpią diagnozę išgirdęs beveik prieš dvylika metų.
Apie ligą, meilę ir tai, ką reiškia būti prezidento žentu, žinomas aktorius atvirai pasakojo „Lietuvos ryto" televizijos laidoje „Kitoks pokalbis“.
– Kokias viltis vaikystėje su jumis siejo šeima? – paklausė laidos vedėja Aušra Kilkuvienė.
– Nepasakyčiau, kad ko nors tikėjosi. Tiesiog augino, lepino, glostė.
Tėtis gal ir linkėjo sieti gyvenimą su dainavimu, nes man gerai sekėsi dainuoti, bet netraukė: tėtis dainavo, teta dainavo, kartu su jais keliaudavau į repeticijas, stebėdavau pasirodymus.
– Kodėl pasirinkote aktorystę?
– Man labai patiko garbūs Lietuvos aktoriai: Antanas Šurna, įkūnijęs Herkų Mantą, Juozas Budraitis, Regimantas Adomaitis.
Apie aktorystę svajojau nuo aštuntos klasės. Iš pradžių įstoti nepavyko, todėl dvejus metus studijavau režisūrą. Po pirmojo kurso, prieš dvidešimtąjį gimtadienį, vedžiau ir susilaukėme sūnaus. Mano dėstytojas Algimantas Galinis pasakė, kad taip pasielgti labai nerežisūriška.
Su Laima iki vestuvių draugavome daugiau nei ketverius metus. Jos pusbrolis buvo geras mano draugas, abu domėjomės automobilių sportu, dalyvaudavome ralyje.
Mūsų su Laima draugystė kurį laiką buvo nutrūkusi, paskui vėl įsiliepsnojo, galiausiai jausmai ėmė degti. Ir kai jau degė, gimė Dominykas.
– Ar prieš vestuves būsimas uošvis Algirdas Brazauskas jus kaip nors tikrino?
– Buvome susitikę keletą sykių, kartu buriavome, žvejojome. Tuomet, matyt, ir tikrino mane kaip žmogų, įvertino charakterį, pasaulėžiūrą.
– Palaiminimą gavote?
– Gavau.
– Visuomet atrodote santūrus. Gal taip elgtis privertė uošvio statusas?
– Žinoma, kad privertė. Vos tik leisdavau sau jaustis laisvai, pasipildavo apkalbos. Net sunku patikėti, kokie pavydūs gali būti žmonės. Daug kam atrodė, kad mes gyvename neįsivaizduojamai prabangiai.
Taip, mes turėjome butą, tačiau tai buvo didžiausias mūsų privalumas. O užsukę pasisvečiuoti žmonės pamatydavo tokius pat namus, kaip ir kitų, ragaudavo tokį patį vyną ir alų.
Natūralu, kad tėvas kiek galėdamas padėdavo savo vaikams, kai reikėjo. Tačiau kažkodėl visuomenėje susidariusi nuomonė, kad jis mus aprūpino iki gyvenimo galo.
– Ar uošvio pareigos suteikdavo daugiau pranašumų ar trūkumų?
– Dėl to tikrai negaudavau daugiau vaidmenų. Tik kartą, kai Jaunimo teatre reikėjo kėdes pakeisti, direktorius paprašė manęs padėti surengti susitikimą.
– Su žmona užauginote tris vaikus, pats neseniai tapote uošviu – praėjusią vasarą ištekėjo jūsų dukra Laima Barbora.
– Jau susitaikiau su tuo, bet nemaniau, kad dukrai išėjus namuose pajusiu tokį šaltį, kad taip jos trūks. Aišku, suprantu, kad tai naujas, kitoks jos gyvenimo etapas, jųdviejų santykiai gražūs ir tėvai nelabai reikalingi.
– Laukiate anūkų?
– Gal ne anūkų, o dažnesnio bendravimo. Nėra lengva, kai vaikai palieka namus. Atsiranda tuštuma. O sunkias mintis vyti šalin padeda kūryba.
– Jūsų žmona Laima minėjo, kad dukrai lengva jus apsukti aplink pirštą. Kodėl?
– Turbūt visi tėvai leidžiasi, juk nepiktybiškai suka tave aplink tą pirštą. Man labai malonu, jei galiu padėti, patarti, pagloboti. Kam gi kitam galėčiau būti reikalingas?
– Dar jūsų žmona sakė, kad meilės, romantikos, dėmesio kasmet jaučia vis daugiau. Tiesa, kad bėgant metams tampate ir laisvesnis, ir šmaikštesnis?
– Stengiuosi rasti vis naujų santykių spalvų, juk jų – daugybė, ne tik rožinių. Svarbiausia, kad turėtum noro puoselėti savo jausmus brangiam žmogui.
O dėl humoro jausmo – nesakyčiau, kad anksčiau jo neturėjau. Mūsų šeimoje subtiliausiu humoro jausmu garsėjo Laimos tėvas. Esantys šalia likdavo jo šešėlyje.
– Jautėte konkurenciją?
– Ne, bet Algirdas Brazauskas dukroms buvo ir liko pats gražiausias, geriausias, ypatingas. Kai toks žmogus yra šalia, kiti turi sulaukti savo laiko. Laikas greitai eina pirmyn, o mes – ne jaunyn.
Jaučiu praradęs mėnesių ar net metų, kurių labai reikia tarpusavio gyvenimui, šeimai, bendravimui.
– Girdėjau, esate neblogas kulinaras. Kaip išmokote?
– Išmokau, nes reikėjo. Šiais laikais nemokantys valgio ruošti vyrai tiesiog skriaudžia savo šeimą. Jei grįžti į namus anksčiau, kodėl gi neparuošti vakarienės? Tuomet žmonai nereikia vos grįžusiai po darbų iškart pulti prie puodų.
Mano tėvas dažnai ruošdavo valgį, dažnai tai mačiau. Jis ilgiau triūsdavo prie patiekalų nei mama, parodydavo man, pamokydavo. Tai įstrigo į atmintį.
Maisto ruošimas – kūryba, noras bendrauti su žmonėmis, kuriems tas maistas skirtas.
Kai kurie šeimos nariai sako, kad mano patiekalai per aštrūs. Mano tėvas irgi mėgo aštrius valgius.
Svarbiausia, manau, nebijoti eksperimentuoti. Dažniausiai ruošiu iš tų produktų ir prieskonių, kurių yra namuose. Jei kas nepavyksta, visuomet galima pataisyti, pavyzdžiui, geru padažu.
– Ar dovanojate žmonai gėlių be ypatingos progos?
– Taip, man patinka tai daryti, tik dažniau gėlėmis pradžiuginu vasarą, kai be vargo gali gauti man labiausiai patinkančių paprastų lauko gėlių.
Mano sūnus net dažniau dovanoja savo žmonai gėlių nei aš. Džiaugiuosi, labai geras, gražus bruožas. Jie gyvena netoliese, pro langą matau jų langus ir kaip jis penktadienį vakare grįžta su puokšte gėlių savo žmonai.
– Esate minėjęs, kad Laima yra šeimos galva. Kodėl?
– Buvo laikas, kai savo norus ir planus turėdavome derinti su Laimos tėvu. Nesupraskite klaidingai, jis nei kišosi, nei reguliuodavo, bet tiesiog žinojome jo nuomonę, planus, neretai turėdavome būti ten, kur buvo jis, ir purkštauti nebuvo prasmės.
– Ar esate užsispyręs? Jei žmona ar vaikai prieštarautų dėl filmavimų ar kitų darbų vasarą, atsisakytumėte?
– Niekas neprieštarauja, nes puikiai supranta, ką man reiškia darbas. Jis man pirmoje vietoje. Aktoriaus duona nelengva, kiekvienas pasiūlytas vaidmuo yra lyg rastas gintaras po audros.
Kai gulėjau ligoninėje, maniau, niekam nebūsiu reikalingas, atėjo pabaiga. Reikėjo laiko suprasti, kad esu gyvas, matau ne tik balas, bet ir dangų.
– Vieni su liga bando susidraugauti, kiti – nepasiduoti, kovoti, nebijoti. Ką jautėte sužinojęs, kad jums limfoma?
– Su tokia liga nepakovosi, bet bendrauti galima, kalbėtis – reikia, išprašyti laiko – būtina.
– Ar liga perkainojo jūsų vertybes?
– Pojūtis, kad gyventi gali būti likę trys mėnesiai, labai sukoncentruoja. Tikrintis turiu kas tris mėnesius. Atrodo, įpratau, bet aplinkiniams nelengva. Artėjant patikrai tampu nervingas, tiesiog spurdu, draskausi, degu. Juk kaskart gali pasakyti, kad situacija keičiasi, turiu gultis į ligoninę, o kas bus toliau – nežinia.
Negera nervinti artimuosius, norisi dingti iš namų, kad niekas nematytų, nieko neklausinėtų, susikaupti, susitelkti, išsirėkti, išsiverkti ir tik tuomet grįžti.
– Žinau, kad konsultuojate sergančius ta pačia liga, jų artimuosius.
– Taip. Paprastai pirmiausia paskambina susirgusiųjų artimieji, tik vėliau jie patys.
Kiek žinau, tiek papasakoju: apie chemoterapijos poveikį, mitybą. Klausinėja visko, kartais pokalbis trunka dvi valandas ir ilgiau.
– Gal savo patirtį vertėtų sudėti į knygą?
– Kam reikia, tas susiranda mano telefono numerį. Tais pokalbiais iš visos širdies ir apsiriboju.
Vis dar negali pamiršti pirmosios meilės
D.Mertinas be vargo įveikė laidos svečiams tenkančią užduotį – užbaigti pradėtus sakinius.
Gražiausias vaikystės prisiminimas... pirmoji meilė.
Jei galėčiau tapti pasaulinio garso grupės muzikantu, būčiau... „Led Zeppelin“ dainininkas.
Mėgstamiausia metų šventė... Kalėdos, kai daug sniego.
Labiausiai nemėgstu žmonių... veidmainystės ir žodžio netesėjimo.
Posakis, kuriuo vadovaujuosi, yra... „Pakentėk, ir tai praeis.“
Pramogų verslo pasaulyje man labiausiai tinka taisyklė... neiti ten, kur nelaukia.
Žmona ant manęs pyksta, kai... nežinau pats, ko noriu.
Parengė Milda Zavarskytė
