Prieš dešimt metų L.Čepukaitė stovėjo „Eurovizijos“ scenoje Kijeve ir su grupe „Laura &The Lovers“ atstovavo Lietuvai. Tuo metu ji buvo populiarėjanti šalies atlikėja: rengė koncertus, kūrė dainas.
Dar po kelerių metų Laura sustabdė muzikinę karjerą. O 2007-aisiais, po 10 metų draugystės, ištekėjo už grupės gitaristo Dainiaus Paulausko ir susilaukė dukters Patricijos (7 m.).
Moteris atsidavė šeimai. Motinos ir žmonos vaidmenis ji ilgus metus derino su valstybės tarnyba Krašto apsaugos, vėliau – Ūkio ministerijose, bet ilgainiui suprato, kad tai visai ne tas kelias – žudė monotonija. Tai suvokti L.Čepukaitei padėjo jogos užsiėmimai.
„Joga padeda susigaudyti savyje ir eiti pirmyn, išgyventi tiek juoda, tiek balta. Joga domėjausi jau seniai, tik niekaip neradau tam laiko.
Laiko atsirado tuomet, kai mano gyvenime įvyko didelių sukrėtimų. Buvau pernelyg atsidavusi šeimai ir visiškai pamiršusi save“, – pasakojo L.Čepukaitė, kuri praėjusį rudenį oficialiai išsiskyrė su sutuoktiniu, o prieš kelis mėnesius paliko Turizmo politikos skyriaus vedėjo pareigas Ūkio ministerijoje ir pasuko ten, kur veda širdis, – į kulinariją ir kūrybą.
Šiuo metu ji sukinėjasi šalia vieno garsiausių Lietuvos virėjų Liutauro Čepracko ir iš jo mokosi maisto ruošimo subtilybių. Be to, vėl ėmė kurti dainas, ketina jas įrašyti, skaito knygas, bėgioja, mokosi valdyti jėgos aitvarą, užsiima vandenlenčių sportu, daug keliauja.
Anksčiau keliones ji planuodavo skrupulingai, o pastaraisiais metais visiškai pakeitė įpročius – viską daro spontaniškai.
Moteris įsitikino, kad kelionėms reikia ne pinigų, o drąsos. „Šiuo metu darau viską, kas teikia džiaugsmą. Esu kūrybinėse atostogose ir atrandu vis naujų sričių, kurios žavi, domina ir veda pirmyn. Be to, pajutau, kad grįžta įkvėpimas. Turiu daug minčių ir idėjų, susijusių su muzika“, – šypsodamasi pasakojo L.Čepukaitė.
– Pasukti gyvenimą kita linkme jums padėjo joga? – pasiteiravau pašnekovės.
– Taip. Visiškai atsigręžiau į save ir įsigilinau į savo gebėjimus. Žmonės dažnai atsiduria ne toje vietoje, kur turėtų būti, ir ima daryti ne savo darbą, o gal net ir gyventi ne savo gyvenimą.
Daugiau nei prieš metus pradėjusi lankyti jogą supratau, kad esu ne savo kelyje. Tai man suteikė drąsos priimti sprendimus. Jie gali būti ir blogi, bet geriau jau blogas sprendimas nei jokio.
Niekada nereikia nustoti svajoti. O jei dėl tų svajonių ką nors dar ir darai, tai jos pildosi. Važinėju po jogos stovyklas Lietuvoje ir užsienyje. Buvimas su savimi savaitę kartais atskleidžia tokių dalykų, kokių net nenorėtum prisipažinti. Bet ilgainiui išmoksti priimti tiek juoda, tiek balta, nepasinerti nei į didelę kančią, nei į didelį džiaugsmą. Tokios harmonijos visi ir siekiame.
– Turbūt galite daugiau skirti laiko sau ir dėl to, kad jūsų dukra jau paaugo?
– Būtent. Daugelis moterų dėl šeimos ir buities pamiršta. Tai turi skaudžių pasekmių. Žinoma, vaiko auginimo etapui kiekviena moteris save atiduoda skirtingai, tiek, kiek mano galinti.
Buvau pernelyg atsidavusi šeimai ir visai pamiršusi save. Dabar gilinuosi į save. Senieji pažįstami būtent tokią mane ir pažįsta. O kitiems turbūt atrodau labai pasikeitusi. Iš tiesų mano gyvenimo istorijoje atsivertė naujas švarus lapas, prasidėjo kitas etapas.
– Kuo jus patraukė kulinarija?
– Visuomet mėgau sukinėtis virtuvėje. Dabar tenka daug keliauti po įvairias pasaulio šalis, valgyti geruose restoranuose. Taip natūraliai lavėja skonis. Matau, kaip išradingai galima patiekti maistą, tad norisi pamėginti ir pačiai. Kai namuose būna svečių, mėgstu juos vaišinti.
Mano močiutė visą gyvenimą buvo vestuvių šeimininkė. Tad iš vaikystės atsimenu stalus, nukrautus duonos kepalais, į kuriuos pribadyta grybukų, kaštonų, pridaryta vyniotinių ir kitokių patiekalų iš mėsos. Mano mama padėdavo jai, o aš iki pat močiutės mirties atsimenu ją gaminančią. Tik dabar, kai pradėjau daugiau domėtis kulinarija, vėl tai prisiminiau.
– Kaip išdrįsote žengti tokį žingsnį ir palikti gerą darbą?
– Anksčiau su baltu pavydu žiūrėdavau į žmones, kurie turi pakankamai drąsos išeiti iš komforto zonos. Neslėpsiu, savo darbą pavadinčiau būtent taip.
Per devynerius metus jau buvau įgijusi patirties, jaučiausi užtikrintai, nes kiekvienu klausimu turėjau ką pasakyti, gaudavau stabilų atlyginimą. O vieną akimirką supratau, kad daugiau netobulėju ir nematau naujų iššūkių. Pagalvojau, ar tikrai iki pensijos noriu taip dirbti. Atsakymas buvo „ne“.
– Kada ėmėte ieškoti kito kelio?
– Prieš metus ėmiau svarstyti, kad atėjo metas keisti sritį – arba kardinaliai, arba bent išeiti iš valstybės tarnybos, kur per 9 darbo metus viskas ėmė kartotis. Esu kūrybingas žmogus, o ten atsiskleisti tikrai sudėtinga. (Juokiasi.)
Ėmiau ieškoti kito darbo, tačiau jo rasti nepavyko. Galbūt todėl, kad tiksliai nežinojau, ką noriu daryti. Kai pradėjau svarstyti, ką moku daryti, ilgai ieškojau atsakymo, bet kadangi jau buvau apsisprendusi palikti savo darbą, tai išėjau į niekur.
– Kaip į tai reagavo artimieji ir draugai?
– Visiems buvo netikėta, nes man gerai sekėsi, nesiskundžiau. Žinoma, dalis draugų reagavo audringai, jiems buvo keista, kad neturėdama kitos vietos išeinu. Tie, kurie turi daugiau vidinės laisvės ir nebijo iššūkių, mane palaikė. Juk vienas duris reikia uždaryti norint, kad atsivertų kitos. Iki šiol sunku patikėti, kaip pasikeitė mano gyvenimas.
– O kaip atsidūrėte kulinaro L.Čepracko virtuvėje?
– Turizmas yra labai plati sritis, apimanti ir apgyvendinimą, ir maitinimą. Darbe su tuo jau buvau susidūrusi.
Tad išėjusi ėmiau galvoti apie darbą, susijusį su maitinimu. Ir net nesvarsčiau, ar pati ruošiu patiekalus, ar restoranui vadovausiu, tiesiog užsimaniau gilintis į kulinariją. Apie tai papasakojusi vienai kolegei sulaukiau jos rekomendacijos pasimokyti iš L.Čepracko.
– Kokį pirmą dalyką išmokote?
– Pirmoji užduotis buvo tokia: iš 60 skirtingų mažų morkų turėjau padaryti visas vienodas. Jos buvo patiekiamos kaip garnyras. Vėliau reikėjo doroti smidrus ir dirbti kitus pagalbinius darbus.
Per tuos kelis mėnesius, kol mokausi, supratau, kad šioje srityje aš dar nieko nemoku. Anksčiau maniau, kad neblogai ruošiu valgį, bet įsitikinau, jog esu pradinio lygio kulinarė. Man tai patinka, nes dar yra daugybė dalykų, kuriuos reikės išmokti.
– Norėtumėte pati vadovauti restorano virtuvei?
– Kol kas nežinau, kur visa tai mane nuves, konkrečių tikslų neturiu užsibrėžusi. Dabar suprantu, kodėl dauguma virtuvės vadovų yra vyrai.
Tai labai sunkus darbas. Pirmiausia – fiziškai. Visą dieną turi išstovėti ant kojų, kilnoti beprotiškai sunkius puodus ir keptuves. O jei ruošiamasi renginiui, reikia susivežti daugybę produktų dėžių. Be to, vyrų požiūris į maisto ruošimą yra laisvesnis. Jie neturi mamų vaikystėje suformuotų stereotipų.
– Kokių panašumų turi kulinarija su muzika?
– Aplinką virtuvėje galėčiau palyginti su roko grupe, kurioje dainavau daugybę metų. Kaip ir ten, restorano virtuvėje esu vienintelė moteris tarp vyrų. Atmosfera čia be galo linksma. Aišku, būna ne tik pokštų, bet ir streso.
Prieš vakarienę vyksta pasiruošimas, tai primena repeticiją. Lygiai taip pat prieš koncertą. Paskui susikrauni instrumentus ir eini į sceną. Šiuo atveju gerbėjai yra restorano lankytojai, kurie vertina tavo pasirodymą. Ne veltui virtuvės vadovai dažnai vadinami roko žvaigždėmis. O aš nuo 14 metų dainavau grupėje, tad, galima sakyti, grįžau į savo vietą. Galų gale pats maisto ruošimas, patiekimas, tobulinimas, improvizacija yra kūryba.
– Esate iš tų, kurie mėgsta viską susiplanuoti?
– Darbas buvo išmokęs planuoti ir aš tai gebu. Ilgainiui ir gyvenimas tapo suplanuotas ėjimas tikslo link. Bet kai pakeičiau gyvenimą, supratau, kad kur kas įdomiau gyventi nežinant, kur nuves likimas.
– Ar save laikote griežta mama?
– Esu liberali – suteiksiu dukrai galimybę ieškoti savęs ir nesistengsiu už ją nugyventi gyvenimo. Taip ir mane auklėjo mama. Už tai esu jai dėkinga.
Kol kas Patricijai viskas įdomu, ką aš darau. Dukros juk seka paskui mamas. Patricija šį rudenį eis į pirmą klasę, bet šio įvykio nesu linkusi sureikšminti. Kaip tik šį etapą priimu natūraliai.
Dainavimui ji duomenų neturi, lanko gimnastiką ir baletą. Tegul bando atrasti, kas patinka. Sakė, kad nori išmokti groti pianinu, jai taip pat patinka ruošti maistą. Bičiuliai juokauja, kad turint mamą mokslų daktarę dukrai nebus lengva (Juokiasi.)
– Prieš metus apsigynėte socialinių mokslų daktaro disertaciją. Kas nors į jus kreipiasi daktare?
– Nebent draugai pajuokauja. Dabar net pati pamirštu, kad turiu šį laipsnį. Disertacijos rašymas buvo labai svarbus ir sudėtingas laikotarpis mano gyvenime. Sunkiausia buvo suderinti darbą ministerijoje ir vaiko auginimą. Tai buvo tikrai didelis iššūkis, net stogas važiavo.
Paskutiniais disertacijos rašymo metais jau galvojau, kaip neišprotėti. Bet esu iš tų žmonių, kurie, jei ko nors imasi, tai padaro iki galo. Tad, nors ir per vargus, darbą sėkmingai baigiau.
– Ar šiuo metu turite nuolatinį darbą?
– Nuo 2008 metų dirbu dėstytoja įvairiuose universitetuose. Dėstau turizmo disciplinas. Man labai patinka dirbti su studentais. Tai irgi savotiška scena, kurioje perteiki kitiems savo žinias ir patirtį.
Iš pradžių, kaip ir daugelis jaunų dėstytojų, buvau labai griežta – tikras kirvis! (Juokiasi.) O bėgant metams suminkštėjau, supratau, kad nereikia perlenkti lazdos ir spausti, nes tai nieko neduoda.
– Ironiška – esate mokslų daktarė, bet ir vėl sėdite pirmoko suole.
– Pirma mintis buvo eiti į virėjų kursus, buvau jau net užsiregistravusi. Ten priima nuo 9 klasių. Manęs paklausė, ar esu jas baigusi, paskui – ar esu baigusi 12 klasių.
Paprašė atestato, tačiau negalėjau jo duoti, nes jis likęs universitete. Tada pridūrė, kad tiks ir 9 klasių atestatas. (Juokiasi.) Yra daug sričių, kurių neišmanau ir pradėti reikia nuo pradžių. Tik apsigynusi disertaciją ir pradirbusi daug metų vienoje srityje supratau, kad kuo toliau, tuo daugiau dar nežinau.
– Koks buvo pirmasis jūsų darbas?
– Dar studijuodama magistrantūroje Karininkų ramovėje dirbau budėtoja prie durų. Tai buvo darbas, nereikalaujantis ypatingų gebėjimų, bet turėjau puikias sąlygas mokytis. O vaikystėje svajojau tapti mokytoja ir dainininke. Abi šias profesijas ir įgijau.
Lauros receptas
Krevetės su imbierais, aitriosiomis paprikomis ir skrudinta duona
Reikės: lukštentų tigrinių krevečių, skiltelės česnako, vienos aitriosios paprikos, šiek tiek imbiero šaknies, čiabatos, sviesto, ypač tyro alyvuogių aliejaus, žiupsnelio druskos, pipirų, šviežių petražolių.
Ruošimas. Į keptuvėje įkaitintą aliejų su sviestu suberkite smulkintą česnaką. Kai pasklis malonus aromatas, įdėkite smulkinto imbiero. Viską lengvai apkepkite, o tuomet sudėkite krevetes. Keletą minučių pakepkite. Įdėkite griežinėliais smulkintą aitriąją papriką ir pagardinkite druska, pipirais bei smulkintomis petražolėmis. Jų negailėkite. Dar šiltas krevetes patiekite su šviežia itališka duona čiabata.
Skanaus!
