Siautulingoji prosenelė iš Čikagos Mano prosenelė Julija yra giminės legenda, šokas, paslaptis, kurią įminti jau nėra jokių galimybių.
Gimusi apie 1865 metus Šiaulių krašte nusigyvenusių bajorų šeimoje, ji vieną dieną išdūmė už Atlanto su gražuoliu vežiku. Pabandžius įsivaizduoti 19 amžiaus pabaigos kontekstą, moterų teisių ir pareigų padėtį, aišku, kad tai buvo poelgis be atsitraukimo galimybės.
Įsimylėjėliai apsigyveno Čikagoje, apsivedė, gimė ir užaugo vaikai. Kai jos duktė Anastazija prisipažino įsimylėjusi, mano siautulingoji prosenelė pademonstravo valią ir nutraukė dukters meilės ryšį su anglakalbiu jaunuoliu. Pareiškė labai aiškiai: tik lietuvis, ir taškas. Tas lietuvis netruko pasirodyti. Mano senelis Adomas Gontis buvo iš vėlesnės emigracijos kartos. Daugybė geresnio gyvenimo ieškančių veržėsi iš neramios Europos į Naująjį pasaulį. Į Lietuvą mano proseneliai niekada negrįžo, bet jų dukrai, mano babytei Anastazijai, aplinkybės susiklostė kitaip.
Seneliai Anastazija ir Adomas
Galima numanyti, kad pradžia buvo tokia pat, kaip ir kitų pradžios, o tęsinys po vestuvių galėjo būti kaip pasakose – ir gyveno jie ilgai ir laimingai. Bet pradžia nebuvo laiminga: vienas po kito gimė ir mirė du sūnūs.
1918 metų birželio 17 dieną Čikagoje gimė mano mama Elena, trečiasis šeimos vaikas. Ar mano senelis jau žinojo, kad prieš keturis mėnesius Lietuva paskelbė nepriklausomybę? Sunku pasakyti, bet tikrai aišku, kodėl 1921 metais jis nupirko tris bilietus laivu į Europą. Paskui babytė dažnai prisimindavo tas aplinkybes, kad sprendimas, dar kartą radikaliai pakeitęs jos gyvenimą, buvo ne jos, bet pabandyti grįžti atgal ji nebeturėjo valios, juolab, kad plaukė į vyro tėvynę jau besilaukdama. Lietuvoje po kelių mėnesių gimė antra mergaitė, būsima mano krikšto mama Aldona.
Šeima kuriasi Lietuvoje
Mano babytė žengė nuo laivo trapo ir niekada į tėvų namus negrįžo. Šeima įsikūrė senelio gimtuose Šiauliuose. Jiedu parsivežė nemažai pinigų ir pačiam centre, Vilniaus gatvėje pradėjo statydintis du namus – vieną savo šeimai, o kitą nuomai. 1924 metų reforma aptirpdė santaupas, tačiau jie neketino pasiduoti aplinkybėms.
Gimė dar trys vaikai, Algirdas, Janina ir jaunėlė Angelė. Tėvai siekė mokslo vaikams. Mano mama 1937 metais įstojo į Kauno universitetą studijuoti medicinos mokslų. Po pirmo kurso ir po pirmo skrodimo perėjo į stomatologiją.
Esu šimtus kartų varčiusi mamos jaunystės albumus, ypač vieną, iš jos studijų Kaune. Lyg ir viskas gerai, įprastas studentų gyvenimas, paskaitos ir vakarėliai, pirmi gerbėjai, pirmos meilės, bet suvirpėdavau perskaičiusi prie nuotraukų nostalgiškus ir liūdnus draugių ir draugų įrašus: „Prisiminkime, kas buvo linksma ir gera, nes taip niekada jau nebus“. Ar reikia stebėtis dėl tų nuotaikų? Europa, dar nespėjusi išsilaižyti pirmo pasaulinio karo žaizdų, jau rengėsi antram.
1940-ieji metai
Mamai buvo 22-eji, kai užėjo rusai. Abu namus Šiaulių centre nacionalizavo. Apgyvendino sovietinius karininkus, o senelių šeimai paliko tik du kambarius. Juose turėjo sutilpti penki vaikai bei senelis su močiute. Po dviejų namų du kambariai – mažoka. Padorus rusas karininkas, kurio giminė greičiausiai pati buvo patyrusi panašius išgyvenimus Rusijoje, įspėjo apie užgriūsiančius trėmimus
„Gonti, susirink šeimą ir važiuok už miesto. Slėpkis, kol nevėlu“, – patarė seneliui rusas. Gerąjį karininką babytė dažnai minėjo, jo patarimas buvo išmintingas: senelis su vaikais prisiglaudė Gruzdžiuose pas gimines. Mano mama, baigusi universitetą, persikėlė dirbti į Radviliškį.
Nuo tada vyriausios dukters gyvenimas jau buvo nulemtas pasikeitusių aplinkybių: daug ir sunkiai dirbti, išlaikyti ir globoti tėvus, kurie niekada jokios sovietinės pensijos negavo ir... svajoti, jei liks laiko.
Įrašas jos pase apie gimimo vietą Čikagoje reiškė, kad ji nematys jokių užsienių. Net į Bulgariją, sulaukusi jau garbingo amžiaus, mama nebuvo išleista, nes įrašas garantavo jai Amerikos pilietybę. Kaip ir man, jos dukrai, beje. Išleisti tokį žmogų už sienos buvo pavojinga.
Visą gyvenimą laukė amerikonų
Mama visada nuomodavo šeimai namo dalį arba namą – eilės trijų kambarių butui gauti gerbiama rajono gydytoja sulaukė tik 1967metais. Tie nuomojami namai buvo reikalingi kaip mažytė kompensacija seneliams, kurie į savo namus Šiauliuose taip niekada ir negrįžo. Graudžiausia, kad mano senelis kiekvieną dieną dar daug metų laukė amerikonų. Ateis amerikonai – grąžins namus. Mano pirmuose vaikystės prisiminimuose senelis prisispaudęs prie karkiančio radijo aparato (Amerikos balso trukdymai buvo veiksmingi), gaudo tuščius pažadus. Ant aparato – sudėtinga konstrukcija iš stiklo lakštų ir stiklinių su vandeniu, kuri turėjo mažinti garso trukdymus...
Jų pasaulis jau buvo sugriuvęs, tik niekas apie tai dar nežinojo.
Senelių kambary savo nepriklausomą gyvenimą gyveno didelė senoviška skrynia, įveikusi Atlantą, pilna nostalgijos ir ano, kito, prarasto gyvenimo ženklų. Vaikystėje tai buvo mano žaidimų aikštelė: šeimos nuotraukos, mamos krikšto marškinėliai, babytės kailiai, žoržetai ir krepdešinai, boa (moteriška šerpė iš kailio arba plunksnų, dažniausiai stručio) ir muftos, išsaugojusios gerų kvepalų dvelksmą.
Ką tai reiškė mano babytei Anastazijai? Kaip ji suvokė savo istoriją nuo aprūpintos vaikystės Čikagos didmiestyje iki gyvenimo išsinuomotame name už geležinkelio, sovietmečio nepriteklių ir tarnavimą šeimai be išeiginių dienų?
Kai ji užsirūkydavo retą cigaretę ploname kandiklyje, irgi iš to skrynios, žiūrėdama pro langą tos minutės buvo jos vienos laikas. Mama pasakojo, kad prisimena tą laivą ir kelionę per Atlantą. Po to jos gyvenime daugiau laivų nebuvo, kaip ir pačių kelionių dėl to nelemto įrašo pase. Ir apskritai daugybės dalykų nebebuvo mano mamos gyvenime po 1940 – ųjų. Karas ir okupacija pakeitė viską: neliko namų, draugų, meilių, širdžiai svarbių vietų, bet gyvenimas reikalavo vistiek gyventi.
Mano vienišius tėvas
Su mano tėvu mama susipažino jau gerokai po karo. Mamos vestuvinė suknelė buvo iš parašiutų šilko. Mano atsiradimas buvo geroji žinia tėvams, bet seneliai tiesiog nenuleido pirmos ir ilgai vienintelės anūkės nuo rankų. Tėvas dėstė fiziką, mama taisė ir taisė dantis, seneliai triūsė namuose ir aplink, visi kartu lepino mane, gyventi buvo galima. Tėvas mėgo skaityti – tai darydavo naktį. Didelėje ir triukšmingoje mūsų šeimoje jam trūko privatumo. Jis domėjosi fotografija ir pats spausdindavo nuotraukas. Iki septynerių metų turiu daugybę tėvo darytų mano portretų.
Babytė Anastazija mirė, kai studijavau Vilniuje pirmame kurse. Jau treji metai, kaip nebuvo senelio, ketveri – tėvo. Babytė atliko savo pareigą iki galo. Ji žinojo, kad dabar jau mano mama pati susitvarkys, galima ir pailsėti.
Mama nesulaukė 2000-ųjų, mirė paskutinį 1999 gruodžio 31 rytą. Rožių jos gyvenime buvo mažiau, negu spyglių, bet mama niekad neieškojo kaltų. Kovo 11-oji jau buvo grąžinus mano mamai skolą. Paskutinis jos gyvenimo dešimtmetis sutapo su mūsų atkurtos valstybės vaikyste ir mačiau ją beveik laimingą.
Jos abi – ir mano babytė, ir mama – rado jėgų išlikti negailestingomis aplinkybėmis ir gyvenimą priimti tokį, koks jas ištiko. Jos nesiskundė dėl apviltų lūkesčių, nieko nežinojo apie nerimo sindromą, panikos atakas, depresiją ir psichotropinius vaistus.
Kuo toliau, tuo jos arčiau manęs. Turbūt, teisingiau būtų – aš arčiau jų.
