83 metų tėvas Justinas išleido dainų diskelį „Čia įspaustos pėdos“.
„Po žmonos mirties liūdnas sutikau 80-ies jubiliejų su savo vaikais ir anūkais. Grojau pianinu ir dainavau mėgstamiausias dainas. Norėdami mane pralinksminti, vaikai ir sako: „Darykim projektą – įrašykim dainas, kurias tu moki!“. Buvo daug svečių, visi ėmė ploti. Taip ir padarėm – įrašiau 15 dainų ir išleidom“, – pasakojo gyvybingas ir žvalus dirigento tėvas.
Tarp labiausiai jam patinkančių – liaudies dainos „Tamsiojoj naktelėj“, „Dar nepaketinau pas mergelę joti“, „Žaliojoj lankelėj“, „Už aukštųjų kalnelių“.
Smalsias viešnias, paklausiusias jo dainų, vyras išprašo lauk.
„Visą gyvenimą mylėjau tik Aldutę. Kitų moterų dėmesio man tikrai nereikia, – prisipažino vyras.
Daug labiau už juo besidominčias moteris seneliui rūpi, ar jauniausias anūkas taps dirigentu.
„Kai paklausiu, kuo jis bus, labai nustemba dėl tokio klausimo. „Aišku, kad dirigentu“ – išdidžiai sako“, – gyrėsi senelis Justinas.
Darbų – nuo ryto iki vakaro
Vievyje gyvenantis Justinas vaidina dramos būrelyje, lanko Trečiojo amžiaus universitetą, gieda bažnyčioje ir su jauniausia dukterimi Egle yra kartu surengę koncertą. Jis labai džiaugiasi, kad vyriausioji duktė Meilė Jančorienė išleido knygą knygą „Nerimo akmuo“ apie 12 būdų įveikti nerimą ir stresą.
Esu išsaugojusi pokalbį su dirigento Gintaro Rinkevičiaus tėvais, kai dar buvo gyva jo motina Aldona. Ši šeima labai nuoširdi, ypač tėvas. Jaučiausi ten kaip namuose ir vis pagalvoju apie juos, kai autostrada važiuoju per Vievį ir matau kyšantį Rinkevičių namelio stogą.
„Iš proto dėl sūnaus ėjome du kartus – kai pirmąsyk vedė ir kai skyrėsi. Sielvartas atrodė nepakeliamas. Bet viskas gyvenime nurimsta, – tada prisipažino dirigento Gintaro Rinkevičiaus motina Aldona. – Visa kita buvo sklandu ir lengva“.
Dirigento tėvus pažįsta visa Vievio moksleivija – motina Aldona visą gyvenimą dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą, o tėvas Justinas – vokiečių kalbą. Rinkevičiai priėmė savo name, kur šalia greitkelio ūžia automobiliai, o už apsauginės tvoros sode puikiai dera obuoliai. Svarbiausias baldas namuose – pianinas, prie kurio sėdęs tėvas puikiu balsu užtraukė dainą.
– Jūs puikiai dainuojate, – pagyriau.
– Tėtis muzikos mokykloje lankė solinį dainavimą. Visą gyvenimą nuostabiai dainuoja. Kai mūsų namuose per šventes susirinkdavo giminės, butelio būdavo nugeriama trečdalis, o dainų išdainuojama – nė nesuskaičiuosi, turbūt visos, kiek Lietuvoje sukurta, – nusijuokė Gintaro motina Aldona.
Dirigento tėvai susipažino sunkvežimyje
– Kaip jūs susitikote? – paklausiau Gintaro tėvų.
– Studijavome tuomečiame Vilniaus pedagoginiame institute. Tą dieną turėjau bilietus į spektaklį, į „Dėdę Vanią“, bet atėjo profsąjungos komiteto pirmininkas ir pasakė, kad vakare su agitmenine brigada važiuojame koncertuoti į Eišiškes. Praradau „Dėdę Vanią“, bet dovanų gavau Aldoną Sakalauskaitę, – juokėsi tėvas Justinas.
– Kaip tai nutiko?
– Visa komanda buvo vieni vyrai. Važiavome atviru sunkvežimiu susėdę ant suolų. Mergaičiukė tik viena. Kompanija pasakojo riebius anekdotus, juokėsi, o ji susigūžusi kentė šaltį ir nepraustaburnę draugiją. Reikia pasirūpinti, pagalvojau. Pasisodinau ant kelių, kad nešaltų nuo vėjo, priglaudžiau.
– Neišsigalvok, nesėdau ant kelių, tik po skvernu pasislėpiau nuo vėjo, – pirštu pagrūmojo motina.
– Negi neprisimeni? Mėnulis švietė, romantinius jausmus žadino. Žiūriu, visai graži ir maloni mergaitė. Nuo to laiko ir pradėjome draugauti. Aš buvau antrame kurse, o Aldona – trečiame.
– Ar jūs irgi dainavote? – paklausiau Aldonos.
– Ne, aš deklamavau ir buvau pranešėja. Studijavau lietuvių kalbą, bet Valstybiniame dramos teatre lankiau studiją, kuriai vadovavo Aleksandras Kernagis, Vytauto Kernagio tėvas.
– Iš ko jūsų giminė paveldėjo muzikalumą ir gerus balsus?
– Mano tėvas Antanas, Gintaro senelis, buvo Igliaukos vargonininkas, kompozitoriaus Juozo Naujalio mokinys. Močiutė – garsi giedotoja.Visa šeima muzikavo, – pasakojo tėvas Justinas.
– O kodėl studijuoti pasirinkote ne muziką, o vokiečių kalbą?
– Gimnazijoje dėstė lotynų kalbą, kalbos man patiko. Mūsų mamytė mokėjo vokiškai, o vienu metu, kai iš Vokietijos žmonės į Lietuvą bėgo nuo bado, mūsų ūkelyje dirbo vokietukas Horstas. Šnekėdavomės su juo vokiškai. Matyt, tai ir nulėmė.
– Kada susituokėte ir kur apsigyvenote?
– 1954 metais susipažinome, o po metų įvyko vestuvės. Gyvenome bendrabutyje atskiruose kambariuose. Tais laikais studentų šeimoms niekas neduodavo atskiro kambario. Aldona baigė studijas anksčiau ir gavo paskyrimą į Vievį. Tada jau nuomojome kambarėlį prie geležinkelio stoties. Aš iš Vievio važinėjau į Vilnių į paskaitas. Po poros metų gimė duktė Meilė, – pasakojo Gintaro tėvas.
– Ar nusivylėte, kad pirmagimė buvo mergaitė, o ne sūnus?
– Nė kiek nenusiminė. Prieidavo prie lopšio ir sakydavo man: „Tu tik pažiūrėk, kokia ji graži!“ Gintaras gimė, kai Meilei buvo jau ketveri, – įsiterpė motina.
Dirigentas vaikystėje mėgo siūti
– Ką Gintaras mėgo veikti būdamas mažas?
– Vos pradėjęs kalbėti, nuolat klausdavo to paties: „Ką man dabarveikti?“ Tiesiog iš kantrybės vesdavo. Ne tik reikalaudavo sugalvotijam užduotį, bet dar ir norėdavo, kad visi kartu su juo darytų tą patį.
Prisimenu, buvo vos dvejų metų, kai leidau jam siūti. Duodavau spalvotą skuduriuką, įverdavau storą siūlą į didelę adatą. Jis pusę dienos pūkšdavo prie to siuvinio. Išeidavo toks sutrauktas gumulėlis.
„Ką čia prikurkei?“ – klausdavome. Išgirdęs tą žodį, įsidėmėjo. Atsikėlęs iš ryto, pirmiausia reikalaudavo: „Duok adatą, noriu kurkti!“
Net keista, bet rankdarbius mėgdavo. Galiu parodyti geltoną prijuostę,kurią jis pats man pasiuvo pradinėje mokykloje. Žiūrėkite, visai tvarkingai atsiūlėta ir krašteliai gražiai papuošti. Tik vieną sykį ir tebuvau ją apsijuosusi. Laikau kaip brangią dovaną, – susijaudino motina.
Vietoje motociklo – „Zaporožietis“
– Vaikus mes speitėme prie darbo. Būdamas trejų metų, Gintaras eidavo rinkti mėlynių. Jo norma būdavo pusė stiklinės. Ne tiek tų uogų reikėjo, kiek norėjome, kad suprastų, jog visi privalo dirbti. Mama sakydavo: „Gintarai, mėlynių rinkimas yra aktoriaus saviruoša, kad pirštai miklūs būtų“. Nuo vaikystės jis labai domėjosi technika. Ką beįsigydavome, visada norėdavo pats pirmas išbandyti. Kai nusipirkome mezgimo mašiną, megzti pirmasis išmoko sūnus.
Paaugęs svajote svajojo apie motociklą, dirbo vasarą lentpjūvėj, kad nusipirktų, bet tada išėjo tik sportinis dviratis. Sykį priprašė mane kartu su juo važiuoti į Garliavos turgų pirkti motociklo, bet aš jau geriau sutikau pridėti pinigų, kad išeitų „Zaporožietis“, nei leisti jam lakstyti motociklu. Paskui atėjo laikas ir geresniems automobiliams, ir motociklams, – prisiminė Justinas.
Mintinai išmokdavo tėvo repertuarą
– Kada išryškėjo muzikiniai jūsų sūnaus gabumai?
– Tėvas dainavo Juozo Gaižausko vadovaujamoje kapeloje, buvo solistas. Labai mažutį Gintarą jau vesdavosi į koncertus. Sykį abu pareina ir kartu traukia dainos priedainį: „Ir Marse baltos obelys žydės“. Sūnus labai noriai dainuodavo dar būdamas pyplys, – prisiminė Aldona.
– Tada mes daug koncertavome. Kaip tik buvo į madą atėjusios Lietuvos kultūros dekados įvairiose sąjunginėse respublikose. Važiavome į Tadžikistaną, Baltarusiją, o 1972 metais net Olandijoje ir Belgijoje koncertavome. Prieš koncertus repetuodavau. Kiekvienąsyk Gintaro klausdavau: „Ar padėsi man repetuoti?“ Jis džiugiai sutikdavo – išmokdavo visą mano repertuarą.
– Kada pirmą sykį Gintaro talentas buvo pripažintas viešai?
– Pirmoje klasėje vyko abėcėlės šventė. Gintaras vaidino raidę „J“ ir dainavo apie jūrininką. Tą šventę rodė televizija. Jis buvo visai mažutis, nes į mokyklą pradėjo eiti šešerių metų. Dar atsimenu, kad reikėjo važiuoti į Trakus į švietimo skyrių, kad priimtų į mokyklą. Vedėjas paklausė: „Ar skaityti moki?“ „Moku“, – atsakė. Skaityti jis išmoko savarankiškai namuose stovėdamas prie žemėlapio, pakabinto ant sienos.
„O skaičiuoti?“ – paklausė vedėjas. „Galiu iki milijono, bet ilgai užtruks“, – atsakė Gintaras. Žodžiu, į pirmąją klasę jį priėmė anksčiau, nei priklausė.
Pirmasis viešas jo dainavimas visiems paliko didelį įspūdį. Muzikos mokytojas Juozas Gečas tada man pasakė: „Jeigu to vaiko neleisite į M.K.Čiurlionio muzikos mokyklą, jis tikrai jums užaugęs nepadėkos!“ – prisiminė tėvas.
Kankinosi muzikos mokykloje, nes buvo naminis
– Ar paklausėte?
– Paklausėme, o paskui slapta graužėmės, kad taip anksti išstūmėme sūnų iš namų. Gintaras buvo naminis vaikas. Šeima, draugystė su seserimis jam buvo labai svarbi. Su Meile net buvo sudaręs priesaiką niekada vienas kito neišduoti, – pasakojo motina.
– M.K.Čiurlionio meno mokykloje jį priėmė į violončelės specialybę. Tačiau Gintaras užsispyrė, kad nori dainuoti ir jį perkėlė į chorinį dainavimą, iškart į antrąją klasę. Važinėdamas traukiniu iš Vievio į Vilnių, vis rodydavau jam natas. Iš pradžių naujoje mokykloje jam buvo sunkoka, tačiau greit prisivijo kitus ir pralenkė, – sakė tėvas.
– Kaip Gintaras pakėlė gyvenimą ne namuose?
– Gyveno bendrabutyje. Šeštadieniais grįždavo labai linksmas, viskuo džiaugdavosi, o sekmadienį jau atsikeldavo liūdnas ir suirzęs, vakarop imdavo verkti. „Nenoriu ten važiuoti“, – sakydavo. Taip būdavo jo gaila, kad po poros mėnesių nutarėme sūnų iš mokyklos atsiimti, – prisipažino mama Aldona.
– Nuvažiavau vieną rytą su tuščiu lagaminu surinkti jo daiktų. Pamatė tokia mokytoja Sasnauskaitė, labai miela ir mokanti bendrauti su vaikais, ir pasakė Gintarui: „Verki ir verki. Negi tau mūsų nebus gaila, kai iš čia visam laikui išvažiuosi? Būk vyras, mokykis šitoj mokykloj!“ Ir jis pasiliko. Tie mokytojos žodžiai kažkaip pataikė į širdį. Bet iš tikrųjų jis apsiprato tik paskutinėse klasėse. Gyvenimas ne namuose jam buvo tikra kančia.
Pirmosios nuodėmės ir meilės
– Ar mokykloje išmoko neleistinų dalykų?
– Keturiolikos metų buvo pradėjęs rūkyti. Tačiau jis turėjo įprotį pats prisipažinti visas savo nuodėmes – gal jam taip būdavo ramiau. Grįždavo po savaitės į namus ir pirmiausia pasakodavo, ką padarė bloga. Po išpažinties ramiai atsidusdavo tarsi akmuo jam nuo krūtinės būtų nuslinkęs. Už rūkymą gavo diržo. Tąkart metė, bet paskui rūkė ilgai, gal iki kokių 33-ejų metų. Kai tik laukia atsakingas koncertas, ima nervintis ir rūkyti gindamasis nuo streso. Prisirūko, o paskui pakyla aukšta temperatūra. Paskui suprato, kad jo sveikata nuo rūkymo tikrai kenčia, ir metė.
-Ar mokykloje Gintarą kamavo meilės?
– Buvo pradėjęs draugauti su vieno rašytojo dukra, bet ji buvo vyresnė ir labiau pati rodė iniciatyvą, negu Gintaras. Kai įsimylėjo jisai, iš karto pareiškė, kad veda.
– Kada tai nutiko?
– Kai jau studijavo tuometiniame Leningrade. Jam buvo vos dvidešimt metų. Paskambino telefonu ir pranešė: „Vedu“. Tatjana buvo vyresnė keleriais metais.
– Kokia buvo jūsų reakcija?
– Baisi. Atsimenu, aš vaikščiojau po namus iš vieno kampo į kitą aplink nieko nematydama. Man atrodė baisu viskas – kad jis toks jaunas, kad žlunga karjera, kad mes jos visai nepažįstame. Mane ir tėvą ištiko šokas. Tiek sielvarto esame patyrę tik du kartus: kai jis pirmąkart vedė ir kai po to paliko savo pirmąją šeimą. Baisesnių dalykų neprisimenu, – prisipažino motina.
Bandė nuo vedybų atkalbėti
– Ar bandėte įtikinėti, kad neskubėtų?
– Žinoma. Visais įmanomais būdais. Bet jis neklausė. Kai nuvažiavo į Tatjanos gimtinę į Rusiją, atrodė, kad gal dar persigalvos. Bet paskui vis tiek padarė savo.
– Ar jam jau reikėjo vesti?
– Ne, jokiu būdu. Jie susituokė 1980-aisiais, o pirmoji duktė gimė tik po ketverių metų.
– Ar ilgainiui ėmėte suprasti, kodėl sūnus taip pasielgė?
– Taip. Tatjana visą gyvenimą buvo miela, jautriaširdė, gero charakterio, puiki šeimininkė. Manau, kad Gintaras Leningrade labai ilgėjosi namų, o jinai atstojo jam viską – ir namus, ir draugę, ir motinišką šilumą.
– Ar važiavote į vestuves?
– Ne. Neįstengėme peržengti savo principų.
Marti stropiai mokėsi lietuviškai
– Kada susipažinote su marčia?
– Kai jie pirmąkart atvažiavo į Lietuvą, aš buvau išvažiavusi į Bulgariją. Pirmasis su Tatjana susipažino tėvas, -pasakojo motina.
– Prisimenu, nusivežiau juos abudu į Bačkonis valgyti cepelinų, – šyptelėjo Justinas. – Ji pasirodė man graži, mandagi mergina. Šnekinu ją, o Tatjana tyli. Išsyk įsiterpė Gintars: „Ji prižadėjo išmokti lietuviškai“. Ir išmoko.
– Mus abu papirko, kad, dar nė nebuvusi Lietuvoje, ji jau bandė šnekėti lietuviškai, kad ir netaisyklingai. Kai aš ją pirmąkart pamačiau, net graudu pasidarė – stovėjo nedrąsi, išsigandusi. Po kažkurio laiko iš Volgogrado atavažiavo susipažinti ir jos tėvai. Pasirodė besantys malonūs žmonės, – prisiminė Aldona.
– Ar Tatjana pagadino Gintaro karjerą?
– Ne, labai prie jos prisidėjo. Visada labai rūpinosi namais, stengėsi sudaryti jam sąlygas kūrybai. Labai džiaugėsi, kai, būdamas vos 23-ejų, Gintaras laimėjo sąjunginį jaunųjų dirigentų konkursą. Tada jis net pranoko savo mokytoją. Gintaras buvo pirmas, jo mokytojas – antras. Nuo tada pasipylė tarptautiniai laimėjimai, atsivėrė visi keliai. Tatjana labai jį palaikė ir rūpinosi Gintaru. Jie išgyveno 22 laimingus metus. Mes niekada neturėjome jai jokių priekaištų.
Dėl sūnaus skyrybų verkė kruvinomis ašaromis
– Kaip sužinojote apie skyrybas?
– 2002-aisiais jų namuose šventėme Gintaro gimimo dieną. Jis ir prasitarė: „Netrukus bus didelių pasikeitimų“. Mes su tėvu dar pasijuokėme: „Ką, ar priestatą namui statysi?“
O paskui su Tatjanos mama verkėme kruvinomis ašaromis kalbėdamos telefonu. Žinia apie skyrybas buvo didelis netikėtumas. Juk jis – šeimos žmogus, ištikimas, sąžiningas. Matyt, ilgai graužė save, kol apsisprendė. Ilgai nesupratome, kas vyksta, tik matėme, kad jis blogsta.
– Kaip manote, kodėl jie su Tatjana vis dėlto neišbuvo kartu iki gilios senatvės?
– Kai žiūriu į dabartinį antrosios savo marčios Donatos ir Gintaro gyvenimą, suprantu, kad tik antrojoje šeimoje jis elgiasi kaip subrendęs vyras. Skambinu jam į namus, atsiliepia Donata ir sako: „Jis dabar negali kalbėti – savo puikiuosius geltonus blynus vaikams kepa!“ Manau, kad, pirmąsyk vesdamas, jis tiesiog dar nebuvo subrendęs šeimai, nepasirengęs jai atsiduoti iš visų jėgų, – sakė motina.
Nuoširdžiai myli abi marčias
– Ar bendraujate su abiem marčiomis?
– Taip, o ką gi darysi. Ir viena, ir kita yra puikios moterys. Tatjana per skyrybas laikėsi labai oriai, visą sunkųjį periodą išliko labai santūri. Jų dukros irgi sielojosi, sunkiai išgyveno skyrybas. Vienai tada buvo 18, kitai – vos 16.
Iš pradžių atrodė, kad vyresnioji Rūta niekada tėvui neatleis. Tėvą ji labai mylėjo, jis visada atrodė jai idealas. Sakydavo: „Mano vyras bus tiktai toks, kaip tėtis“. Ir staiga viskas subyrėjo.
– Ar laikas apramino žaizdas?
– Laikas visada geriausias gydytojas. Dabar džiaugiamės, kad Gintaro dukterys iš pirmosios šeimos Rūta ir Saulė bendrauja su mažiukais iš antrosios šeimos.
– Koks jūsų sūnaus bruožas jums pats mieliausias?
– Jam reikia namų. Nuolat skambina, niekad nepamiršta gimimo dienų, Motinos ir Tėvo dienų. Atvažiavęs atvožia pianiną ir sako: „Na, tėtuk, padainuokim!“ Ir dainuojame visi kaip senais laikais.
