Apie tai pedagogas kalbėjo „Lietuvos ryto“ televizijos laidoje „Nauja diena“.
Požiūris formuojasi dar darželyje
Paklaustas, ko reikia tam, kad pedagogas užmegztų gerą ir atvirą dialogą su šiandieniniais moksleiviais, M.Nefas išskyrė kelis ryškiausius aspektus. Pasak jo, svarbiausia – tiesiog noras.
„Be jo čia nieko negali būti. Reikia labai daug empatiškumo – suprasti jauną žmogų, suprasti, kad jam nebūtinai visi dalykai bus tiek pat svarbūs, kiek tau. Žinoma, reikia profesionalumo – tiek dalykinio, tiek didaktinio. Neužtenka vien pačiam būti aukščiausio rango profesoriumi – reikia mokėti ir mokyti vaikus, o tai nėra tapatūs dalykai.
Labai svarbu šių dienų mokykloje yra ir reflektavimas apie savo darbą, ką aš darau gerai, ką silpniau sugebu padaryti, reflektavimas su mokiniais apie jų pasiekimus. Šiais laikais mokytojas nebėra kaip stalius, kad vaikų pakaušius perpjauna, smegenis suriša ir atlieka savo darbą. Mūsų užduotis yra vesti jauną žmogų, kad jis pats mokytųsi, o mes koreguotume šį procesą ir jam padėtume.
Ir taip pat svarbu reflektuoti su tėveliais, teikti jiems efektyvų grįžtamąjį ryšį, nes be efektyvaus tėvelių įsitraukimo ir vaikams kyla įvairių ugdymosi iššūkių“, – kalbėjo pedagogas.
Pasak M.Nefo, vaiko nuostatos ir santykis su mokykla formuojasi jau nuo pat jo atėjimo į darželį, todėl ypač svarbu yra ir tai, koks yra pačių tėvų požiūris į pedagogų darbą.
„Ar darželis yra tik tam tikra įstaiga, kur vaikas gali saugiai pabūti, kol tėveliai dirba, ar vis dėlto tai yra švietimo įstaiga, kur vaikas šį bei tą turėtų išmokti. Ar tėveliai bendradarbiauja su švietimo įstaiga, klausosi mokytojų patarimų, kaip jie interpretuoja mokytojus, kaip jie juos vertina. Jei tėveliai namie sako, kad tie mokytojai tokie ir anokie, natūralu, kad ir vaikui susidaryti labai pozityvų požiūrį į mokytojus yra sudėtinga.
Tai kuo mažiau mes, kaip tėveliai, namuose šnekėsime, kad mokytojas yra kvailas ir prašo nesąmonių, tuo didesnį autoritetą ir reikšmę mokytojas įgis kiekvieno vaiko kelyje“, – tvirtino VDU licėjaus „Sokratus“ vadovas.
Nors moksleivių ugdymo procese dalyvauja ne tik mokytojai, bet ir vaikų tėvai, iniciatyvą, pasak M.Nefo, visgi turėtų rodyti patys pedagogai, kurie „turi rasti raktą tiek į mokinius, tiek į jų tėvelius“.
„Mes turime turėti aiškią sistemą, kaip dirbame, kaip vertiname mokinius už tam tikrus darbus, ir kai yra sisteminis aiškumas, tada ir tėveliams yra gerokai aiškesni dalykai, jie tampa savotiškais mokytojo padėjėjais, mėgina vaikus įtikinti, kad tie dalykai, kuriuos mokytojas pataria, iš tiesų yra naudingi, o ne šiaip ištarti, kad jaunam žmogui būtų sunkiau“, – aiškino pašnekovas.
M.Nefo teigimu, anksčiau mokytojas būdavo lyg esminis žinių perdavėjas, o mokinys – tų žinių gavėjas. Mokytojas esą turėdavo atsistoti prieš klasę ir perduoti vaikams visą savo išmintį, o vaikai – lyg kempinės ją sugerti. Tačiau, pedagogo manymu, vaikai kempinėmis būti šiandien jau nebeturėtų.
„Šiuo atveju viskas yra pasikeitę, nes pagrindinis ir aktyvusis pamokos dalyvis turi būti pats mokinys – jis daro, jis klysta, jis neklysta, jis atlieka tam tikras korekcijas ir jis turi išmokti tam tikrus dalykus, o mokytojas yra pagalbininkas ir patarėjas, kuris koreguoja jo ugdymosi procesą. Natūralu, kad tai yra iššūkis, nes mokiniai ir tėveliai yra įpratę kartoti, kad „mokytojas prastai išaiškina“.
Mes vis dar linkę galvoti, kad būtent mokytojas turi sušvytėti, bet šiuolaikinis edukologijos mokslas jau seniai yra įrodęs, kad turime pereiti nuo mokymo paradigmos iki mokymosi“, – pabrėžė VDU licėjaus „Sokratus“ direktorius.
Ragina nebijoti ir ugdymo programų
Pasak jo, esminis dalykas mokymosi procese yra ir motyvacija, tačiau naivu tikėtis, kad vaikas mokykloje visada bus motyvuotas.
„Bus tokių dienų, kai jis bus pavargęs nuo vieno ar kito dalyko, neturės motyvacijos vienam ar kitam dalykui. Susirūpinti reikėtų tuomet, kai toks abejingumas ir motyvacijos neturėjimas yra nuolatinis procesas. Jei vaikas vieną ar kitą kartą pasiskundė, kad mokykloje yra sunku, tai dar nereiškia jokios bėdos. Iš kitos pusės, mokykloje ir neturi būti labai lengva, nes tada kiltų klausimas, ar užduotys, visas procesas atitinka vaiko gebėjimų lygį.
Iššūkių turi turėti kiekvienas mokinys – taip, vieni dalykai gali slysti kaip sviestą pjaunant, bet kiti dalykai turėtų ir šiek tiek sukelti galimybių ilgiau pasukti galvą. Tai yra vienas iš svarbiausių dalykų, siekiant tobulėti“, – dėstė M.Nefas.
Paklaustas, kiek dabartinės mokymosi programos atspindi šių dienų jauno žmogaus išsilavinimo ir jam reikalingų įgūdžių poreikius, specialistas svarstė, kad mokymo programas dažnai dalis pedagogų pasirenka kaip skydą, tačiau toks ugdymo būdas tikrai nėra pats tinkamiausias.
„Mes ir pagal senas programas daugybę dalykų galėjome ir galime padaryti, ir pagal naujas programas galėsime. Mokytojas nėra suvaržytas programų iki begalybės kaip kažkoks robotas, tai natūralu, kad programos, kurios buvo parašytos prieš dešimt ar daugiau metų, joms yra sunku visiškai atliepti šių dienų realijas, nes nebuvo įmanoma įsivaizduoti daugybės dalykų.
Bet toks jau yra ugdymo procesas, ir tam yra mokytojas – esminė viso ugdymo proceso dalis, organizatorius, kuris turi reaguoti į kintantį pasaulį, padėti vaikams, mokytis, kalbėtis. Ypač, kai suintensyvėjo Rusijos karas Ukrainoje, mokytojai nelaukė instrukcijų, kaip kalbėtis su savo mokiniais apie tai, kokias nesąmones daro mūsų kaimyninė valstybė Rusija. Jie ėmė ir tai darė.
Tokie panašūs dalykai yra ir visame ugdymo procese – mes esame pagrindiniai ugdymo proceso organizatoriai ir neturėtume dangstytis programomis, kad kažko negalime padaryti“, – tvirtino M.Nefas.
Jis pakomentavo ir skandalą sukėlusius šių metų valstybinio matematikos brandos egzamino rezultatus, pabrėždamas, kad jie siunčia labai aiškų signalą – dažnai norime atrodyti geresniais, nei esame iš tiesų.
„Tai, kad mes pagaliau pamatėme tuos rezultatus, irgi nėra tragiškas dalykas. Tragiškiau būtų, jei mes su jais nieko nedarytumėm. Mes šiandien turime tokį rezultatą – jis yra blogas, ieškokime sprendimo būdų ir juos labai nuosekliai vykdykime. Kiti dalykai irgi turi povandeninį pasaulį, kai mes keičiame vertinimo normas, lengviname užduotis, ir tada lyginame dalykus, kurie yra nelyginami. <...>
Mano mintis ta, jog nebijokime pasižiūrėti į save, pamatyti, kad esame nuogi, sudarykime veiksmų planą, kaip tai spręsti, nuolat jį peržiūrėkime ir siekime rezultatų“, – sakė M.Nefas.
