Vengrijoje balandį vyko parlamento rinkimai, kuriuose V.Orbano dešinioji populistinė partija „Fidesz“ laimėjo ketvirtą kartą iš eilės.
Premjeras nuolat kaltinamas piktnaudžiavimu valdžia, korupcija, demokratijos žlugdymu ir glaudžiais ryšiais su Kremliumi. Europos Sąjunga kritikuoja Vengriją dėl nepakankamai griežtos pozicijos dėl Rusijos agresijos: šalis, įsileidusi šimtus tūkstančių Ukrainos pabėgėlių, atsisako suteikti Kijevui karinę pagalbą ir periodiškai blokuoja prieš Kremlių nukreiptas Vakarų sankcijas.
Šalių draugystė iš dalies remiasi pigiomis dujomis ir korupciniais kontaktais, bet ne mažiau svarbu, kad kontroliuojant žiniasklaidą Vengrijoje, V.Orbanui pavyksta stumti konservatyvią propagandą, kuri labai panaši į V.Putino.
„Iškovojome tokią reikšmingą pergalę, kuri matoma net iš Mėnulio, ir jau tikrai ją galima pamatyti iš Briuselio. Ši pergalė išliks atmintyje visam gyvenimui, nes tiek daug jėgų susitelkė prieš mus: Vengrijos kairieji ir užsienio kairieji, biurokratai Briuselyje, George’o Soroso imperija su savo pinigais, didžioji tarptautinė žiniasklaida ir galiausiai netgi Ukrainos prezidentas.“
Tai ištrauka iš V.Orbano kalbos po triumfo šių metų rinkimuose, kai jo partija „Fidesz“-Vengrijos pilietinė sąjunga dar kartą užsitikrino konstitucinę daugumą parlamente, sutriuškinusi vieningą opoziciją.
Politikos analitikai rinkimus vadina „laisvais, bet nesąžiningais“, nurodydami neskaidrų kampanijos finansavimą ir valdančiosios partijos propagandos bei administracinių išteklių naudojimą.
Bet pagrindinis dalykas, suteikęs V.Orbanui tokią stiprią rinkėjų paramą, buvo populistinis pažadas neįtraukti Vengrijos į Rusijos ir Ukrainos karą.
Kremliaus Trojos arklys
V.Orbanas buvo itin ištikimas V.Putinui pastaruosius kelerius metus. Po vasario 24-ąją prasidėjusio įsiveržimo į Ukrainą vengrų premjeras savo užsienio politikos kardinaliai nekeitė, nors formaliai pasmerkė Rusijos veiksmus.
Vengrija yra vienintelė Ukrainos kaimyninė ES šalis, kuri ne tik atsisakė suteikti karinę pagalbą Kijevui, bet ir nedavė leidimo siųsti ginklus ukrainiečiams per savo teritoriją.
Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis yra pasakojęs, kad paviešinus vaizdus iš Bučos miesto pasitraukus Rusijos kariams, vienas Europos lyderių suabejojo jų tikrumu ir pareikalavo įrodyti, kad civilių gyventojų žudynės nebuvo surežisuotos.
„Ukrayinska pravda“ duomenimis, buvo kalbama apie Vengrijos premjerą.
Vėliau Budapeštas griežtai priešinosi Maskvos patriarcho Kirilo įtraukimui į ES sankcijų sąrašą ir visiško Rusijos naftos importo embargo įvedimui – dėl to iš šeštojo sankcijų paketo buvo išbrauktas vamzdynas „Družba“, kuriuo nafta tiekiama ir į Vengriją.
Dėl savo atvirai prorusiškos politikos Vengrija ir anksčiau Europoje buvo vadinama V.Putino „Trojos arkliu“, o prasidėjus karui tam atsirado dar daugiau priežasčių.
Aštri kritika V.Orbanui skamba ne tiktai iš Kijevo ir Briuselio, bet ir iš pagrindinių Vengrijos partnerių ES.
Lenkijos valdančiųjų lyderis Jaroslawas Kaczynskis patarė vengrų premjerui kreiptis į akių gydytoją, jeigu „nemato, kas tiksliai atsitiko Bučoje“, taip pat perspėjo, kad tokia jo pozicija kelia abejonių dėl tolesnio abiejų šalių aljanso likimo.
Pastaraisiais metais Varšuva ir Budapeštas kartu stoja prieš Europos Komisiją, kuri kaltina juos nesilaikant Europos Sąjungos demokratijos standartų ir grasina įšaldyti mokėjimus iš bendrojo biudžeto.
Skilimas išryškėjo ir Višegrado ketverte – neoficialioje Čekijos, Slovakijos, Lenkijos bei Vengrijos asociacijoje, kurios paprastai veikia kaip vieningas frontas svarstant svarbius klausimus Briuselyje.
Kaip atsitiko, kad ES ir NATO valstybės narės vyriausybės vadovas virto Kremliaus interesų laidininku? Ir kodėl tai tapo įmanoma nuo sovietų režimo nukentėjusioje Vengrijoje?
Draugystė per korupciją
2000 metais V.Orbanas – iš pradžių kaip premjeras (į šį postą jis pirmą kartą buvo išrinktas 1998 m.), o paskui kaip didžiausios opozicinės partijos vadovas – griežtai kritikavo Rusiją, ragino neleisti, kad Vengrija vėl patektų į Maskvos įtakos sferą ir virstų „linksmiausiu „Gazprom“ baraku“ (aštuntąjį ir devintąjį dešimtmetį Vengrija buvo vadinama „linksmiausiu socialistinio lagerio baraku“ dėl gana aukšto pragyvenimo lygio).
Tai tęsėsi iki 2010 metų, kai „Fidesz“ vėl laimėjo rinkimus, o V.Orbanas grįžo į premjero postą. Kas privertė jį staigiai pakeisti kursą?
2017 m. „The Insider“ rašė, kad Rusijos valdžia gali turėti kompromituojančių įrodymų apie Vengrijos lyderį. Kaip tapo žinoma, dešimtojo dešimtmečio viduryje jis buvo įpainiotas į Rusijos kriminalinio autoriteto Semiono Mogilevičiaus, kuris tuomet gyveno Budapešte, korupcijos schemas.
1994 m., prieš pat parlamento rinkimus, V.Orbanas galėjo gauti iš jo lagaminą su milijonu Vokietijos markių kaip „indėlį į rinkimų kampaniją“. Gali būti, kad tai patvirtinančią vaizdajuostę S.Mogilevičius mainais už savo laisvę perdavė tuomečiam Rusijos saugumo tarnybos vadovui Nikolajui Patruševui, ir nuo to laiko Kremlius šantažuoja Vengrijos premjerą.
„V.Orbanas tapo marionete, kuri vykdo V.Putino įsakymus“, – prieš penkerius metus „The Insider“ sakė šaltinis.
Tačiau šiandien „The Insider“ kalbinti ekspertai nelinkę pervertinti asmeninių V.Putino ir V.Orbano ryšių: prieš 30 metų vykusios korupcijos atskleidimas vargu ar sudrebins Vengrijos premjero pozicijas šalies viduje. Santykiuose su Maskva jis vadovaujasi grynai pragmatiniais sumetimais, panaudodamas juos savo galiai stiprinti. V.Orbano rinkėjų požiūriu, pagrindinis Vengrijos glaudaus bendradarbiavimo su Rusija privalumas – palanki dujų kaina (esą penkiskart mažesnė už rinkos kainą).
Vengrija iš tiesų labai priklausoma nuo rusiškos energijos importo: 85 proc. šalies dujų ir 65 proc. naftos gaunama iš Rusijos. Pernai rugsėjį Budapeštas pasirašė sutartį su „Gazprom“ dėl dujų tiekimo aplenkiant Ukrainą 15 metų laikotarpiui. Neatsitiktinai viena pagrindinių šių metų valdančiosios partijos rinkimų darbotvarkės temų buvo Vengrijos energetinis saugumas.
Bendri verslo projektai su Rusija yra V.Orbano artimiausios aplinkos praturtėjimo šaltinis.
Pavyzdžiui, 2014 m. „Rosatom“ gavo sutartį dėl dviejų energoblokų statybos Vengrijos miesto Pakšo atominėje elektrinėje.
Šalys susitarė, kad Maskva finansuos iki 80 proc. projekto išlaidų, suteikdama paskolą iki 10 mlrd. eurų, o vienas pagrindinių Vengrijos subrangovų buvo senas ministro pirmininko draugas oligarchas Lorincas Meszarosas.
Kitas V.Orbanui artimas verslininkas, o dabar šalies gynybos ministras Kristofas Szalay-Bobrovnitzky 2019 m. tapo Rusijos ir Vengrijos konsorciumo „Transmashholding Hungary“ pusės akcijų paketo savininku.
Antivakarietiška vienybė
Ekonominė nauda – ne vienintelis dalykas, ką V.Orbanui duoda draugystė su Kremliumi.
„2010 m. stojęs prie vyriausybės vairo jis pradėjo vykdyti daugiavektorinę užsienio politiką – plėtoti strateginę partnerystę su Rusija ir Kinija („atvirumo Rytams“ principas), Vengrijai liekant visateise NATO ir ES nare“, – aiškina JAV Marshallo fondo Vokietijoje bendradarbis Danielis Hegedusas. – V.Orbano įsivaizdavimu, balansavimas tarp Vakarų ir Rytų gali tapti įtakos svertu jo vakariečiams partneriams ir pirmiausia – Briuseliui, nerimaujančiam dėl Vengrijos ritimosi į autoritarizmą.“
D.Hegedusą stebina ne apskritai Vengrijos požiūris į Rusiją, o faktas, kad jis nepasikeitė po vasario 24-osios: „Greičiausiai V.Orbanas įsitikinęs, kad jo įtaka bus didesnė, jei jis išliks prorusišku žaidėju ES, nei atsisakys draugiškų santykių su Rusija ir pasisuks į Vakarus.
Vengrijos režimas gali bandyti užimti Rusijos ir Kinijos interesų atstovo ES vietą.
Be to, V.Orbanas gali viltis, kad net ir po šio karo V.Putino Rusija išliks įtakinga globalia ir Europos žaidėja. Todėl jis suinteresuotas išsaugoti gerus santykius su Kremliumi.“
Tokia užsienio politikos strategija sulaukia pritarimo visuomenėje.
Kaip parodė nevyriausybinės organizacijos „Globesec“ praėjusiais metais surengta apklausa, trečdalis Vengrijos gyventojų Vakarus laiko pageidaujama geopolitine savo šalies orientacija, o dauguma regi valstybės vietą „tarp Vakarų ir Rytų“.
Tuo pat metu apie 80 procentų piliečių palaiko Vengrijos narystę NATO ir ES.
Taip pat svarbu, kad V.Orbanas ir V.Putinas yra ideologiškai artimi: abu tiki Vakarų nuosmukiu ir niekina vakarietiškas vertybes, teigia „The Insider“ kalbinti politikos analitikai.
Ir šia prasme Rusija V.Orbanui tapo atsvara liberaliai Europai. 2014-ųjų liepą Vengrijos dešiniųjų lyderis paskelbė apie naujo valstybės modelio – „neliberalios demokratijos“ – kūrimą.
„Šis modelis neneigia pagrindinių liberalizmo vertybių, tokių kaip laisvė ir pan. Bet jis nedaro šios ideologijos centriniu valstybės struktūros elementu, vietoj to taiko specifinį, nacionalinį požiūrį“, – aiškino V.Orbanas.
Sėkmingais „neliberalių, nacionalinėmis vertybėmis besiremiančių valstybių“ pavyzdžiais vengrų premjeras įvardijo Singapūrą, Kiniją, Indiją, Turkiją ir Rusiją.
Vakarų apžvalgininkai su nerimu pažymėjo: vadovaujama „Fidesz“ lyderio Vengrija ritasi į autoritarizmą.
Per V.Orbano premjeravimo metus demokratinės institucijos šalyje išties labai degradavo.
Griežta antiimigracinė politika, mažumų nuo romų iki LGBTQ+ diskriminacija, Budapešte gimusio G.Soroso (kurį V.Orbanas laiko Vengrijos tautos priešu) finansuojamų organizacijų persekiojimas, rinkimų įstatymo pakeitimas valdžios naudai, premjero aplinkos žmonių skyrimas į kertinius postus, žiniasklaidos kontrolės įtvirtinimas – toks ne visas sąrašas procesų, ekspertų įvardijamų kaip demokratijos suvaržymas.
Šiandien Vengrija yra vienintelė ES valstybė, kurią žmogaus teisių organizacija „Freedom House“ priskiria prie tiktai „iš dalies laisvų“.
Politikos analitikai pabrėžia, kad Rusijos ir Vengrijos režimai turi daug bendro. Kaip ir V.Putinas, V.Orbanas išardė stabdžių ir atsvarų sistemą, kuri ribojo jo galią. Šalyje beveik nebeliko nepriklausomos žiniasklaidos: daugumą privačių žiniasklaidos priemonių valdo premjerui lojalūs verslininkai. 2018 m. apie pusšimtį redakcijų buvo sujungtos į Vidurio Europos spaudos ir žiniasklaidos fondą, visiškai kontroliuojamą V.Orbano žmonių.
Paralelių yra ir Rusijos bei Vengrijos lyderių vidaus politikoje.
2010 metais grįžęs į premjero postą V.Orbanas, nepasitaręs su opozicinėmis partijomis, pasiūlė priimti naują konstituciją, kuri, pasak kritikų Europos Parlamente, grasino nustumti šalį į „tamsią praeitį“.
Be kita ko, į konstituciją buvo įtrauktos nuostatos dėl vieningos vengrų tautos, vengrų bendruomenių užsienyje apsaugos ir šeimos kaip vyro ir moters sąjungos.
Vėlesniais metais konstitucija buvo keletą kartų taisoma siekiant padėti sutelkti galias valdančiosios partijos rankose.
2017 metais šalyje priimtas įstatymas dėl nekomercinių organizacijų, kurį, matyt, įkvėpė Rusijos teisės aktai dėl „užsienio agentų“ (Europos Teismas nustatė, kad tai prieštarauja ES teisei).
O pernykštis įstatymas „dėl vaikų apsaugos“, iš pradžių skirtas kovai su pedofilija, galutinėje versijoje apribojo seksualinį švietimą mokyklose ir daugeliu atžvilgių pakartojo Rusijos įstatymą, draudžiantį „gėjų propagandą“.
Pasak Europos politikos analizės centro (CEPA) bendradarbio Andraso Toth-Czyfros, dėl Vengrijos narystės ES ir NATO „Vengrijos ir Rusijos politinės sistemos gali būti panašios tik iki tam tikro lygio, tačiau V.Orbanas nuolat ir paprastai sėkmingai peržengia šias ribas“.
Nuotaikos pokytis
„Pasukęs į draugystę su Rusija V.Orbanas stojo prieš Vengrijos dešiniųjų tradicijas, – sakė Peteris Kreko, nepriklausomos Budapešte įsikūrusios ekspertų grupės „Political Capital“ direktorius. – Iki 2010 m. „Fidesz“ elektoratas buvo itin kritiškas Maskvos atžvilgiu – komunistinio režimo nusikaltimų atminimas buvo gyvas.
V.Orbanui teko pakeisti ne tiktai savo partiją, bet ir rinkėjų nuotaikas. Tam buvo mestos visos jo valdomos žiniasklaidos imperijos jėgos.“
D.Hegeduso teigimu, 2010-ųjų pradžioje Rusijai simpatizavo maždaug 15 proc. Vengrijos piliečių, o dabar ši dalis gali siekti nuo 40 iki 60 proc.
Toks poslinkis buvo pasiektas ne dėl išorinės Rusijos propagandos ir dezinformacijos – pagrindiniu prorusiškų ir antivakarietiškų propagandinių žinučių šaltiniu tapo pati Vengrijos valstybė.
Drauge keitėsi ir valdančiosios partijos propaguojamas istorinis naratyvas.
Apie Vengriją imta kalbėti kaip apie unikalią mažą šalį, turinčią į nieką nepanašias kalbą ir kultūrą ir daugiau nei tūkstantmetį besipriešinančią ją pavergti bandžiusioms imperijoms.
A.Toth-Czyfra sakė: „Savo viešose kalbose V.Orbanas dažnai apdainuodavo vengrų didvyriškumą ir tautinę vienybę „kovojant“ su grobuoniškomis imperijomis. Prie tokių jis nekart priskyrė Europos Sąjungą.“
„Paradoksalu, tačiau ideologinė SSRS įpėdinė, V.Orbano supratimu, yra ES, o šiandienę Rusiją jis laiko savo sąjungininke kovojant su pasauliniu liberaliu elitu“, – pridūrė D.Hegedusas.
Provyriausybinė žiniasklaida pasirūpino ir tuo, kad plačioji visuomenė netapatintų šiandienės Rusijos su Sovietų Sąjunga, o sovietų valdžios nusikaltimų – pavyzdžiui, 1956 m. Budapešto sukilimo numalšinimo – su rusišku imperializmu.
Pačioje „Fidesz“ viduje vis dar yra akivaizdžiai provakarietiškų pažiūrų žmonių. Tačiau svarbiausius sprendimus partijoje priima V.Orbano bendraminčiai, tarp kurių – užsienio reikalų ministras Peteris Szijjarto, Rusijos diplomatijos vadovą Sergejų Lavrovą vadinantis savo draugu, ir Vengrijos prezidentė Katalin Novak, garsi tradicinių šeimos vertybių šalininkė.
„Antieuropietiška, antiukrainietiška ir prorusiška valdžios retorika buvo siekiama sustiprinti V.Orbano kaip nacionalinio didvyrio, kovojančio su išorės priešais, globojančio kaimyninėse valstybėse gyvenančius vengrus ir ginančio konservatyvųjį „normalumą“, įvaizdį“, – aiškina A.Toth-Czyfra.
Taip Budapešto ir Kijevo santykiai smarkiai pablogėjo po to, kai Ukrainoje buvo priimti kalbos ir švietimo įstatymai, kuriuos Vengrijos valdžia įvertino kaip pažeidžiančius vengriškai šnekančios mažumos teises Užkarpatėje.
Pasak A.Toth-Czyfros, pakeisti susiklosčiusios situacijos po vasario 24 d. buvo beveik neįmanoma, juolab kad balandį V.Orbano laukė rinkimai.
„Prorusiški naratyvai buvo atiduoti kelioms etatinėms „kalbančioms galvoms“ iš šalies, o pats V.Orbanas ir kiti vyriausybės pareigūnai pradėjo propaguoti tezę, kad karas, žinoma, yra liūdnas dalykas, bet jis paveiks Vengriją tik tuo atveju, jei į jį mus „įtrauks“ išorės jėgos, – kalbėjo A.Toth-Czyfra. – Provyriausybinėje žiniasklaidoje karas Ukrainoje iš pradžių buvo nušviečiamas kaip posovietinis konfliktas, kuris nėra tiesiogiai susijęs su Vengrija, jei tik nekelia grėsmės Užkarpatėje gyvenantiems etniniams vengrams. Taigi atsisakymas suteikti karinę pagalbą Ukrainai turėtų būti laikomas pacifistinės pozicijos apraiška.“
„Vengrija turi likti nuošalyje nuo šio karo ir ginti finansinį ekonomikos bei šeimų saugumą“, – gegužės pabaigoje pabrėžė V.Orbanas, įvesdamas šalyje nepaprastąją padėtį dėl įvykių Ukrainoje pasekmių.
Politologas P.Kreko priduria, kad po Rusijos įsiveržimo į Ukrainą vengrai netapo labiau prorusiškai nusiteikę: „Fidesz“ rinkėjai tiki valdžios teiginiu, kad taikos ir pigių dujų garantija Vengrijai yra nestoti konflikte į niekieno pusę.
Šis „neutralumas“ puikiai dera su V.Orbano idėjomis, kad Vengrija turėtų formuoti savo užsienio politiką, o ne paklusti Vakarų nurodymams.
Bet iš tiesų, pasisakydamas už didesnį suverenitetą, jis vis labiau prisiriša prie Rusijos ir griauna santykius su Vakarais.“
Birželio pabaigoje NATO viršūnių susitikime Madride buvo patvirtinta nauja strateginė Aljanso koncepcija, kurioje Rusija įvardyta „reikšmingiausia ir tiesiogine grėsme“ šalių sąjungininkių saugumui. Ar V.Orbanas tokiomis sąlygomis galės toliau balansuoti tarp Vakarų ir Rusijos, yra atviras klausimas.
Analitikams aišku viena: artimiausiais metais Vengrija vis labiau grims į autoritarizmą ir taps vis didesne problema Briuselio „liberaliam elitui“. („The Insider“, LR)
Žodžiai – lyg iš Rusijos propagandininko lūpų
Naują skandalą V.Orbanas neseniai sukėlė užsipuolęs dėl Europos ir kitų žemynų rasių „maišymosi“. „Mes, vengrai, nesame mišri rasė ir nenorime tapti mišria rase“, – kalbėjo Vengrijos premjeras ir pridūrė, kad šalys, kuriose maišosi europiečiai ir neeuropiečiai, „nebėra tautos“.
Šie žodžiai nuskambėjo per V.Orbano metinę kalbą Beile Tušnado mieste Rumunijoje, kur jis anksčiau yra išsakęs svarbias politines idėjas ar ideologines kryptis. Būtent ten 2014 m. premjeras pirmą kartą paminėjo, kad nori Vengrijoje sukurti „neliberalią demokratiją“.
Šiemet V.Orbanas pasakė apokaliptinę kalbą, kurioje prognozavo Vakarų nuosmukį ir pranašavo „pavojų, netikrumo ir karo dešimtmetį“. Jis taip pat aštriai kritikavo Vakarų karinę paramą Ukrainai, pristatydamas save kaip svarbiausią Maskvos sąjungininką Europos Sąjungoje: „Kuo daugiau modernių ginklų NATO duos ukrainiečiams, tuo labiau rusai stums fronto liniją į priekį. Tai, ką mes darome, yra karo pratęsimas.“
V.Orbanas sakė, kad sankcijų Rusijai politika nepasiteisino ir Vakarų darbas turėtų būti ne tikėtis Ukrainos pergalės, bet tarpininkauti sudarant taikos susitarimą: „Turėtume būti ne Rusijos ar Ukrainos pusėje, o tarp jų abiejų.“
„V.Orbanas labiau nei bet kada anksčiau nutolęs nuo pagrindinės Europos srovės, – sakė Vengrijos politikos apžvalgininkas Peteris Kreko. – Manau, kad jis tikrai tiki, jog migracijos spaudimas reikš, kad suvienytiems Vakarams greitai ateis galas ir kiekviena vyriausybė taps kraštutinių dešiniųjų. Taip pat akivaizdu, kad jis nori, jog Rusija laimėtų šį karą.“
Parengta pagal „The Insiders“ inf.
