Ukrainos karys.Ukrainos kariai sėdi autobuse po to, kai buvo evakuoti iš apgultos Mariupolio plieno gamyklos „Azovstal".Lietuvoje reabilituojami Ukrainos kariai (iš kairės) Romanas, Aleksejus, Denisas ir Romanas jaučiasi lyg kitoje planetoje, bet supranta, kad atsigavę grįš į frontą.

Atviri Ukrainos karių liudijimai veria širdį: atvykę gydytis į Lietuvą jau galvoja apie grįžimą į frontą

Lietuvių gydytojų ir verslininkų įkurtos organizacijos „Back to Life“ pastangomis pirmąkart Lietuvoje reabilituojami Ukrainos kariai, grįžę iš nelaisvės Rusijoje. Net dvejus metus jie buvo laikomi dingusiais be žinios. Mūsų pokalbis su ukrainiečiais truko dvi valandas, tačiau atrodė, kad metus. Sunkiai rinkdami žodžius vyrai papasakojo apie nelaisvės pragare Rusijoje praleistus ilgus mėnesius. Keturi kariai geria kavą žvelgdami pro plačius Abromiškių reabilitacijos ligoninės langus. Aplink žydi sodai. Televizija rodo – šiandien į Lietuvą atvyko Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis. „Nesitiki, kad mes čia... Kitoje planetoje...“ – vienu balsu sako vyrai. „Nes čia nėra mirties?“ – klausiu. „Taip“, – sulinksi galvos. Neskubėjau jų kalbinti. Ieškojau pirmųjų žodžių. Kažką juokavau, bet delsti negalėjau. Žinojau, kad vyrai nenuėjo į paskirtas procedūras, o netrukus iš Vilniaus psichiatrijos centro atvyks jiems į gyvenimą padedanti grįžti mobilioji gydytojų psichiatrų ir psichologų komanda. Tie 4 kariai iš keliasdešimties tūkstančių, buvusių ar dar esančių nelaisvėje, vienu balsu tvirtina – po dvejų metų grįžti į gyvenimą savo jėgomis vargu ar pajėgtų, nes jų gyvenimai liko toli. Jie visi – iš rytinių Ukrainos sričių, ir karas sudaužė jų gyvenimus jau pirmąjį ankstyvą 2022 metų vasario 24-osios rytą. Romanas, 43 metai „Aš iš Mariupolio. 2022 m. vasario 24–25 d. miestas buvo apsuptas. Puolimas buvo toks galingas, kad neįmanoma buvo pasipriešinti, – pasakoja Romanas. – Rusai puolė iš Krymo, Rostovo, Donecko pusės, ir Mariupolis atsidūrė katile. Per kelias paras apsupties žiedas tapo 50–60 km pločio, kasdien pildėsi karo technika, rusų kariais. Miestą apsupo ir 15–16 rusų blokpostų. Balandį iš Mariupolio niekas nebegalėjo išvykti. – Kokia jums buvo pirmoji karo diena? Juk jūs ne karys, civilis? – Aš metalurgas. Dirbau gamykloje „Azovstal“. Išvis netarnavau kariuomenėje dėl regėjimo, bet jau pirmą dieną prisistačiau į karinį komisariatą. Reikėjo eiti ginti savo šeimos, šalies. Neabejojau. Tą pačią dieną raketa pataikė į dukros mokyklą, vaikai slėpėsi rūsyje. Mano šeima – žmona, dukra, sūnus – nuo pirmų dienų gyveno rūsyje, vaikus ištikdavo isterijos priepuoliai. Padėti negalėjau – jau buvau kitoje miesto pusėje.

 „Žinoma, mano jausmuose buvo visko – ir ašarų upelių, ir savigailos, ir gėdos. Visos šios emocijos jau išgyventos. Šis periodas truko apie trejus metus. Iš duobės išlipau, išsikapsčiau“, – kalbėjo Indrė Kvėdarienė.

Sūnų su Wolfo-Hirschhorno sindromu auginanti I. Kvėdarienė ryžosi atsiverti: „Pamatę jo veiduką žmonės atsitraukdavo“

Du sūnus – neįgalų keturiolikmetį Jorį ir dvidešimt vienų studentą Joną – turinti drabužių dizainerė kaunietė Indrė Kvedarienė (43 m.) atvira – raudų ir savęs gailėjimo laikas jau praeityje. Šiandien moters misija – skleisti pasauliui žinią, kad gražiai ir laimingai gyventi galima net tada, kai likimas negaili išbandymų. Tokių, kurių, regis, dažnas mūsų neištvertume. Išsilaisvinti. Šis žodis pokalbio su Indre metu skamba gana dažnai. Būtent išsilaisvinimas išgelbėjo jauną moterį nuo savigailos likimui drėbtelėjus iššūkių: vos tik ištekėjusi ir pagimdžiusi pirmąjį sūnų ji tapo našle – pirmasis vyras mirė nuo širdies nepakankamumo. Tačiau čia išbandymai nesibaigė. Ištekėjusi antrą kartą moteris pastojo ir susilaukė antro vaiko – sūnaus Jorio. Vos tik gimusiam berniukui genetikai nustatė itin retą Wolfo-Hirschhorno sindromą – apsigimimą su vadinamąja kiškio lūpa, vilko gomurį, protinį atsilikimą, sutrikusią raidą. „Žinoma, mano jausmuose buvo visko – ir ašarų upelių, ir savigailos, ir gėdos. Visos šios emocijos jau išgyventos. Šis periodas truko apie trejus metus. Iš duobės išlipau, išsikapsčiau. Į mane kreipiasi, rašo daugybė neįgalius vaikus auginančių mamų, kurios užsidariusios savo kiautuose. Ne viena jų mini gėdos jausmą – puikiai žinau, kas tai yra. Dėl ko gėda? Dėl visuomenės – kitų suaugusiųjų, ypač vaikų, kurie sako viską, ką galvoja, požiūrio, žvilgsnių, apkalbų, kurias matome. Vaikai, išvydę kitokį, emociją išreiškia garsiai. Mamos, auginančios neįgalius vaikus, nenori niekur eiti, nes toks požiūris į jos vaiką yra be galo skaudus. Įsiklausykite – išeiti su savo vaiku per skaudu. Žinau net vieną, kuri išsikėlė iš buto į sodo namelį. Tam, kad vaikas be svetimų akių daugiau laiko galėtų leisti lauke. Joris gimė su kiškio lūpa, jo išvaizda iki operacijos buvo kitokia, neslėpsiu – šokiruojanti. Vaikščiodavau su juo mažiuku, gulinčiu vežimėlyje, o žmonės lenkdavosi pasižiūrėti kūdikio, pakalbinti jo. Pamatę jo veiduką atsitraukdavo, mesdavo į mane sutrikusį žvilgsnį, tarsi išsigąsdavo. Tai man labai nepatikdavo. Gėdos dėl paties vaiko neturėjau, kai jo lūpa buvo sutvarkyta, šio jausmo visai nebeliko“, – pasakojo Indrė.

NEPRALEISK
Daugiau

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.